Svetainės medis mail Adapta LtIEn

tarp

2017 gruodžio 17 d. sekmadienis

tarp Klauskite |Apie mus
 
 
Mūsų žmonės
A.Karalienės piešinių paroda "Rakto beieškant"

Nuo 2010 m. spalio 19d. iki gruodžio mėn. pabaigos Parko g. Nr. 49 esančioje vaikų bibliotekoje vyko A.Karalienės piešinių paroda.

Šiuo metu paroda perkelta į sveikatingumo centrą "Vidmavita" (Pušyno g. 19A, aukštoji salė).

Čia kalba spalvos ir Gintarės Stankutės-Glesumėlės eilės...

 

 

"Mes, žmonės, esame neįtikėtinai gerai sukurti. Kiekvienas turime slaptą savo dalį - savo giliąją savastį, kuri skirta bendrauti, palaikyti nuoširdiems santykiams ir džiaugtis. Tačiau kartais gilioji savastis slypi už rūpestingai užvertų durų...”

Jean Vanier

 

 „Stovėjau stotelėje, mieste, piko metu, ir žiūrėjau į žmonių akis…

Nebuvo nei vienų, kuriose nematyčiau savęs… nei vienų…

 

Esu dar vienas gyvenimas, tarp milijardų kitų gyvenimų…

Dar vienas mirksnis amžinybėje, dar vienas krentantis lašas…

Ir aplink mane visur taip pat gyvena kiti, tokie kaip aš… ir kitokie,

bet vis tiek aš... ir ne aš... “                            

Ugnės ir Aurimo dailės darbų paroda "Branda"
Parodos "Branda" atidarymo momentas2009 m. sausio mėn. Panevėžio kurčiųjų mokykloje vyksta Ugnės Karaliūtės ir Aurimo Konciaus dailės darbų paroda.
 
Džiaugiamės, kad vaikai šįmet sėkmingai baigs Panevėžio dailės mokyklą ir bus “pirmosios kregždės”, praskynusios kelią į nuostabų dailės pasaulį.
 
Turime realų ir tikrai puikų neįgaliųjų integracijos į girdinčiųjų visuomenę pavyzdį. Vaikai noriai ir entuziastingai įsijungė į girdinčių, gabių dailei vaikų būrį. Pažymiais ir žiniomis jie niekuo neatsilieka, o kai kuriose srityse ir lenkia grupiokus, mokytojų yra giriami už stropumą.
 
Kviečiame ir kitus vaikučius bei tėvelius ieškoti galimybių atskleisti savo pomėgius ir tobulinti gabumus!

fotofotofotofoto

img   Plačiau
Sveikiname ASTĄ, mūsų vadovę

Lapkričio mėn. 19 d. mūsų gerbiama ir mylima vadovė Asta Karalienė švenčia savo gimtadienį.

Dėkojame ASTAI už jos šilumą ir entuziazmą, už jos gerumą ir paprastumą, už jo nuoširdumą ir meilę...

Linkime ir toliau ne tik vadovautis, bet ir vadovauti tiesa, kad viskas gyvenime yra mūsų mintyse, širdyse ir rankose.

Kurk savo ir mūsų gyvenimus su džiaugsmu ir dėkingumu, su meile ir entuziazmu, su išmintimi ir lankstumu...
Dėkojame tau ASTA už viską viską, ką esi padariusi ar nepadariusi. Linkime ir tikimės daug nuostabių minučių ir valandų, kurias praleisime kartu.

img   Plačiau
Gerb. Povilo Šiaučiūno jubiliejus 2011.03.20
     
foto


Kaip tik tuo metu, kai fejerverkų ugnimis nušvito dangus Kinijoje virš olimpines žaidynes pasitikusio Pekino, savo 60 –ąją sukaktį sutiko iš Anykščių krašto kilęs dailininkas grafikas Povilas Šiaučiūnas.

Dailininkas Povilo Šiaučiūno sukūrė ir bendrijos ADAPTA logotipą.  Dėkojame mūsų bendrijos nariui, Kristinos ir Tado tėčiui, ir linkime geros sveikatos, kūrybinio įkvėpimo ir gražių darbų.

exlibrisIr tai – ne vienintelė simbolinė dovana jubiliejaus proga menininkui ir pedagogui, lygiai pusė savo gyvenimo dirbančiam ir kuriančiam Panevėžyje – ten, kur dažniausiai gyvenimas nubloškia anykštėnus, kurie gimę ir augę pakraštinėje Traupio parapijoje.

Tiesa, Klaibūnų kaimo vaikui kelias į Panevėžį nebuvo artimiausias – jis tenai vedė per Suvalkiją, pro pajūrį. Ir kelias į pripažinimą, į laimėjimus dešimtyje tarptautinių grafikos parodų ir konkursų – ne pats tiesiausias, o per ilgą ir kantrų darbą, savojo braižo ir temos ieškojimą vingiavęs, kol P.Šiaučiūnas buvo pripažintas tiesiog žmogumi, tobuliausiai piešiančiu varnas, vienu gabiausių ir produktyviausių Lietuvos ekslibrisų (knygos ženklų) kūrėju.
Paklaustas apie anykštietiškas kilmės šaknis ir vaikystės (Traupio bažnyčios šventoriaus varnų) atgarsius kūryboje, dailininkas jubiliatas su džiaugsmu pirmiausia minėjo tas staigmenas, kurios šią vasarą jam tapo didžiausiomis dovanomis sukakties proga.
Exlibris„Pasistengsiu pateikti pačius šviežiausius, pačius maloniausius, pačius reikšmingiausius faktus, susietus su mano gimtine ir dar niekur nepublikuotus“- prasitarė P.Šiaučiūnas.
             Rugpjūčio 2 –ąją Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje dailininko dukra Kristina ir jos išrinktasis Guido sumainė aukso žiedus. Santuokos sakramentą jaunavedžiams suteikė kanauninkas S.Filipavičius. Pasak, P. Šiaučiūno, šiemet tai buvo svarbiausias įvykis jo gyvenime. Be to, pirmą kartą per 40 kūrybinio darbo metų jo kūrybos paroda buvo surengta ir giminėje – Traupyje.
              „Traupio bibliotekininkės Ramunės Musteikienės pastangomis surengiau grafikos darbų parodą „SUGRĮŽIMAS“, kurioje pristačiau estampus, ekslibrisus, parodų katalogus, įvairių parodų aprašymus spaudoje. Tos parodos atidarymas, kuris vyko liepos 26 d. per pačius Šv.Onos atlaidus, man buvo didžiulė šventė ir jubiliejinė likimo dovana“ – pasakojo laimingas dailininkas.
              Jam ypač malonu buvo stebėti, kaip parodomis neišlepinti kraštiečiai domėjosi ir aptarinėjo paveikslus, kaip rašė savo padėkos žodžius į atsiliepimų sąsiuvinį. P.Šiaučiūnas tikino, kad ta paroda dabar užima labai svarbią vietą jo kūrybinėje biografijoje.
 
Šaltinis: "Pasaulio anykštėnas"
Sveikiname Genutę 2009.05.07
     
foto

Mylima Genute, 

Skubėjo vasaros ir žiemos
Prabėgo laikas neramus
Šį kart gegužė suskaičiavo
Jums penkiasdešimt … metus 

Nenusiminkite, kad laikas skrenda,
Tarytum paukščiai į šiltus kraštus,
Jums jubiliejų gražų dovanoja,
O metai verčia vėl naujus lapus… 


Te niekad Jūsų neapleis energija sparnuota,
Ir akys šilumą jaunatvišką teskleis,
Širdis tikėjimo žiedais apvainikuota,
Te niekada pavargti Jums neleis…

“Adapta” aktyvas nuoširdžiai Jus sveikina su jubiliejumi 

Sveikinimai Kristei ir Gvidui 2008.08.01
Sveikinimai Kristei ir Gvidui 2008.08.01 print
2008 m. rugpjūčio 2 d. Liucijos ir Povilo Šiaučiūnų dukra Kristina sumainė aukso žiedus su Guido.
 
Mielieji Kristina ir Guido,
  
Gyventi mokykitės iš nuolatos skubančio ir kažko vis ieškančio upės vandens,
kantrybės iš žemės, stiprybės iš saulės disko.
Būkit vienas kitam vėju, kuris išgainioja pačius juodžiausius debesis.
Būkit vienas kitam saule, kuri ištirpdo ledą ir uždega krūtinėje liepsną,
kad ir po daugelio bendro gyvenimo metų, pažvelgus vienas kitam į akis,
galėtumėt pasakyti: "myliu tave".
 
Mes visi Jums linkime, kad širdys mylėtų ir laimė lydėtų,
kad šeimos židinys būtų pastatytas ant tvirtų pamatų,
kad gandras lankytųsi kasmet bent po kartą:)
Paroda "Mano pasaulis" atidaryta 2007
     

Rugsėjo 1-ają Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos foje atidaryta "Adapta" organizuoto konkurso "Mano pasaulis" foto darbų paroda.

Parodą atidarė gerb. Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė. Parodos kuratorius Povilas Šiaučiūnas pristatė darbų autorius, pasidžiaugė vaikų kūryba. Buvo pažymėta, kad kurtieji vaikai kitaip suvokia pasaulį ir tai labai įdomiai išreiškia foto darbuose. Gera žinia - foto konkursas "Mano pasaulis" tęsiasi. Buvo pakviesti visi kurčiųjų bendruomenės nariai aktyviai dalyvauti.

Mokyklos direktorė D.Kriščiūnienė pažadėjo suorganizuoti ir savo darbų parodą.

foto
foto
foto
foto
foto
   Atgal
Astos ir Ugnės kūrybos darbų paroda
     

"Adapta" pirmininkė Asta Karalienė ne tik pati piešia, bet šiuo pomėgiu užkrėtė ir savo dukrą Ugnę. Panevėžio m. kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje buvo surengta Astos ir Ugnės kūrybos darbų paroda. Parodos kuratorius Povilas Šiaučiūnas labai šiltai atsiliepė apie Ugnės darbus, o ypač visus nustebino Astos kūrybiniai ieškojimai.

foto
foto
foto
foto
foto
foto
foto
foto
   Atgal
Negalia jaunam choreografui gyvenimo neapsunkino. D.Žverelė
     

Nuo gimimo neprigirdintis Dainius Žverelė gyventi išmoko taip, kad iki šiol nedaugelis žino apie trisdešimt devynerių metų vyro negalią. Įstojęs į Klaipėdos universiteto Choreografijos fakultetą tik ketvirtaisiais studijų metais jis prisipažino dėstytojams, kad neprigirdi. Taip pasielgti išdrįso todėl, kad buvo įvertinti jo sugebėjimai. Panevėžio muzikiniame teatre šokęs operetėse „Dorovingoji Siuzana“ ir „Silva“, Dainius apie save niekam net neketino pasakoti. Nebuvo reikalo. Vaikystėje įgyti bendravimo įgūdžiai leido paslėpti trūkumus. Pastebėjo viena mokytoja

Iki penkiolikos metų Dainius augo Ramygaloje. Tėvai, klausos negalios neturintys žmonės, susilaukė keturių vaikų. Tačiau tik trečiąjį pagimdžiusi motina suprato, kad su atžalomis kažkas ne taip. Bet tuo laiku niekas per daug nesiaiškino priežasčių. Giminėje tokių atvejų nėra buvę, beliko viena versija – gimdymo trauma.

Potraukis šokti ir vaidinti atsirado vaikystėje. „Turėjome kaimynę aktyvistę. Ji suburdavo aplinkinių namų vaikus, išmokydavo liaudiškų ir kitokių žaidimų. Mokykloje lankydavau įvairius būrelius. Viena mokytoja pastebėjo mano sugebėjimus ir paprašė naujamečiam karnavalui sukurti šokį. Bendromis jėgomis kūrėme kompoziciją pagal „Brėmeno muzikantus“. Tada mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje, ir tai buvo pirmasis mano statytas šokis. Vėliau, gal būdamas septintoku, stačiau šokį pagal dainą „Šoka basos raganaitės“. Kuriam laikui mano kūryba baigėsi, tėvai persikėlė gyventi į Panevėžį“, – prisiminė Dainius.

Šešiolikmetis D.Žverelė pradėjo dirbti įmonėje, joje sutiko daugiau likimo draugų. Mokėsi vakarinėje mokyklos ir dar suspėdavo Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre šokti, vaidinti, filmuotis mėgėjiškuose filmuose.

Įprato laikytis taisyklių
„Turėjau didžiulį norą mokytis, bet tam reikėjo užsidirbti pinigų. Visą laiką galvojau apie režisūros studijas, bet paskutinę akimirką pasirinkau choreografiją. Pamaniau, kad režisūrai reikia geriau girdėti, o choreografija nuo režisūros maža kuo skiriasi. Čia galėsiu kurti, statyti šokius, dirbti su klausos negalią turinčiais vaikais“, – jaunystės samprotavimais dalijosi D.Žverelė.

Per stojamuosius egzaminus niekas nė neįtarė, kad Dainius neprigirdi. „Kai pradėjau gerai mokytis, gauti didesnę stipendiją, tada ir pasisakiau. Tuo metu buvo jaučiama kurčiųjų diskriminacija. Jei negirti, tai ir eik sau. Todėl visa tai slėpiau iki ketvirto kurso“, – pasakojo Dainius.

Studijų draugai taip pat neįtarė bendraujantys su neprigirdinčiuoju, nes D.Žverelė sugebėdavo išvengti keblių situacijų. Jis nuo vaikystės įprato laikytis taisyklių – nestovėti per daug toli, kad jo nereikėtų šaukti, matyti šalia esančių žmonių lūpas, iš jų ir suprasdavo, kas yra sakoma. Auditorijose, kur vykdavo choreografijos užsiėmimai, buvo gera akustika, Dainius jausdavo muzikos vibraciją ir jam to pakako, kad susiorientuotų ir per penkerius studijų metus įgytų choreografijos pedagogo specialybę.

„Tuo metu buvo smagu ir gera. Per šokių repeticijas įsimindavau muziką, ypač jos ritmo kaitą. Mokiausi skambinti pianinu, tai buvo privaloma. Greitai pastebėjo, kad galiu gerai šokti, ir mane pakvietė į Klaipėdos muzikinį teatrą, liaudies šokių kolektyvą „Vijurkas“. Be to, pasiūlė muzikos mokykloje mokyti klasikinio ir modernaus šokio“, – „Sekundei“ pasakojo D.Žverelė.

 

Tinginiauti teko tik mėnesį Visi darbai leido išlaikyti šeimą. O sukūrė ją Dainius antraisiais studijų metais. Vedė panevėžietę Ramunę, ji persikėlė į Klaipėdą ir ėmė dirbti ligoninėje. Tada juodu puikiai gyveno, abu dirbo, pragyvenimui užteko ir dar pavyko tęsti studijas.

Įgijęs diplomą D.Žverelė su žmona nutarė grįžti į Panevėžį. Apsisprendimas buvo paprastas: jų laukė, kad ir nedidelis, bet nuosavas būstas. Sugrįžus tik mėnesį tęsėsi tinginystė, paskui prasidėjo darbai. Tuomečiame choreografijos centre „Linelis“ Dainius ėmė mokyti vaikus šokti. Parengti koncertines programas nebuvo sudėtinga, bet tekdavo dalyvauti dainų šventėse.

„Jų virtuvę buvau gerai perpratęs nuo studijų laikų. Svarbiausia man buvo įsiminti brėžinį, kurioje aikštės vietoje mano kolektyvai turi būti. Kas repeticijų metu šnekama per mikrofoną, aš negirdžiu. Garsas sklinda iš toli. Be to, išplinta didžiulio stadiono erdvėje, bet vaikus buvau pripratinęs prie tam tikros drausmės. Jie žinojo, kad negalima šūkauti, tad elgėsi tinkamai, o aš tiksliai žinojau, kur jų vieta. Ir keisčiausia, kad visada sulaukdavau pagyrimo, jog mano kolektyvas itin tiksliai vykdo nurodymus“, – džiaugėsi D.Žverelė.

Gestų kalba kėlė nuostabą Aktyvų ir talentingą choreografą netruko pastebėti ir Panevėžyje. Jis buvo pakviestas šokti į Muzikinį teatrą. Kaip, turint negalią, pavyko šokti spektaklyje vaikams „Vaiduoklių pilies turtai“, operetėse „Dorovingoji Siuzana“, „Silva“ ir kituose pastatymuose? „Orkestras garsiai grojo, tad man garso užtekdavo. Su partnere gerai sutarėme, šokdami jautėme vienas kitą, tad nebuvo reikalo kalbėti apie tai, kad neprigirdžiu“, – tikino Dainius.

Paklaustas, kada ir kaip išmoko gestų kalbą, choreografas prisiminė, kad iki šešiolikos metų nė neįtarė esant kurčiųjų. Ramygalos miestelyje jų neteko matyti. O Panevėžyje išvydęs dvi moteris, kalbančias rankų ženklais, niekaip negalėjo suvokti, kad šitaip galima ką nors pasakyti. Tuo laiku ėmęs dirbti kurčiųjų apsuptyje, D.Žverelė greit išmoko gestų kalbą.


Prieš dvylika metų jam buvo pasiūlytas darbas Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje muzikos ritmikos mokytoju. O tai reiškė, kad reikės vaikus mokyti judesio, vaidybos, kiek įmanoma aktyvinti jų aplinkos suvokimą, vidinę klausą, kuri pasąmonėje suformuoja tam tikrus simbolius, leidžiančius geriau prisitaikyti gyvenime.
 
Garso vibracija – svarbiausia Keisčiausia, kad jaunas choreografijos pedagogas ėmė mokyti šokti visiškai negirdinčius vaikus. „Pirmiausia leidžiu pajusti muzikos vibraciją, sklindančią per grindis. Vėliau uždėję rankas ant grotuvo garsiakalbio vaikai stengiasi suprasti skirtingus ritmus. Kitas etapas – tempas, jį jausti mokau per atstumą nuo garso šaltinio. Galiausiai lieka sunkiausias dalykas – atsižvelgiant į kiekvieno vaiko specifinį garsų suvokimą, šokį sujungti į visumą“, – metodikos subtilybes aiškino pedagogas.


Pasak Dainiaus, garso vibracija yra svarbiausia. Mokykloje, kurioje dirba, salė įrengta puikiai, tačiau negalima klausos negalią turinčius vaikus pripratinti prie tos pačios aplinkos. Todėl esant geroms oro sąlygoms muzikos ritmikos pamokas jis veda ir lauke. Kokio garso stiprumo reikia, lemia moksleivių klausos sutrikimo lygis: vieniems būtina garsiau, kitiems – tyliau.

Juodasis mokytojas Dirbdamas Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje dvejus metus D.Žverelė Šiauliuose studijavo surdopedagogiką. Tuo laiku jis buvo pakviestas tą pačią studijų programą kremtantiems studentams dėstyti muzikos ritmiką. Dabar Dainius savoje mokykloje gestų kalba vaikus moko geografijos, biologijos, ekonomikos, pilietiškumo pagrindų. Svarbiausia, kad žinias reikia perteikti rodant rankomis, negalima atsukti nugaros – niekas nematys ir nesupras.„Pamokoms teko ruoštis, bet žinių turėjau iš mokyklos laikų, be to, tai labai įdomūs dalykai. Vaikai mane vadina „juoduoju mokytoju“. Pravardė prigijo dėl aprangos stiliaus ir dėl griežtumo, moksleiviams keliamų reikalavimų. Bet baigę mūsų mokyklą jie džiaugiasi, kad daug ko išmokiau“, – prisipažino pedagogas.


Šešiolika metų sėkmingai vedęs D.Žverelė su žmona augina keturiolikmetį sūnų Marių. Nei sutuoktinė, nei sūnus klausos sutrikimų neturi. Šeima žino Dainiaus poreikius ir puikiai vienas prie kito prisitaiko. Dirbti mokytoju jam patinka, tik viena bėda – mažas atlygis, o širdies ir jėgų įdėti reikia daug.


Valentina Žigienė, "Sekundė"
2007 gruodžio mėn. 1 d.

 

tarp
2017 metų gruodis
Pr A T K Pn Š S
1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31
 
 
Adapta Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas optimizavimas seo paslaugos web design